Mes, suaugusieji, esame savarankiškesni, mažiau priklausomi nuo kitų, remiamės savo patirtimi, nuo kurios priklauso pasiryžimas mokytis. Mokomės turėdami tam tikrą tikslą, sutelkiame dėmesį į problemas ir visa, ko išmokstame, skubame išbandyti praktiškai.
Tikrai taip, žinome, ko norime.
Kalbant apie suaugusiųjų mokymąsi meniškose profesijose, gal kiek kitaip. Labai retai, kuris nori mokytis.Kolegos meno srityje dažnai būna egocentriški. O tai labai apsunkina ir darbą ir kūrybą ir bendravimą. Pasak, kai kurių kolegų, jeigu tu dar vis mokaisi - tai reiškia, kad taip nieko dar ir neišmokai ir su juo tau nėra ko lygintis.
Nesinorėtų tikėti, kad taip yra. Nors aš reikalų turiu su tiksliaisiais mokslais, bet meno žmonėms informacijos, naujovių tikrai daugiau negu mums yra internete. Tie, kurie tikrai myli savo darbą ir nenori stovėti vietoje, tikrai ne vienoje svetainėje apsilanko, ne vieną puslapį peržiūri.
Aš manau, kad darbo vietose mes visi mokomės, tačiau norime mokytis kas mums įdomu ir kas palengvintų spręsti iškilusias problemas mūsų darbe, na ir žinoma kai tikime, kad tai padės kilti karjeros laipteliais. Nenorime mokytis to kas primesta ir nenaudinga, kai nematome prasmės ir tikslo.
Norėčiau papildyti, kad suaugęs žmogus turi gyvenimo ir profesionalumo patirtį kuri tūrėtų būti panaudota mokymosi metu. Saugias žmogus dažniausiai ieško greičiausio būdo kaip pritaikyti gautas žinias, dėl to kad pagerinti savo darbo kokybę. Labai svarbu, numatyti mokimosi procese viena iš svarbiausių ypatumų, tai kad skirtingu greičiu suaugęs žmogus įsisavina žinias, todėl svarbu naudoti diferencijuota mokymą.
Suaugusiųsjų mokymosi principai visi yra tiesiogiai susiję su darbo aplinka sprendžiant problemas, konsultuojantis su kitais, perteikiant savo žinias kitiems ir pan. kadangi profesinė ir gyvenimo aplinka yra itin greita su didžiuliu uždučių kiekiu, dažniausiai suaugusieji turi mokytis tai, kas reikalinga darbinėje aplinkoje. Mokytis nuolat yra neišvengiama šiuolaikinėje visuomenėje, tik skiriasi suaugusiųjų motyvacija. Vieni yra labai aktyvūs ir patys nori išmokti, kitus įpareigoja ar jiems tenka išmokti, nes reikia ir būtina. Žinoma, vadovams yra geriau kai jų darbuotojai patys yra aktyvūs ir smalsūs mokytis, sužinoti, atrasti, pasidalinti žiniomis ir patirtimis. Deja, tokių darbuotojų yra mažuma. Kai kurių nusiteikimas profesinėje aplinkoje neatitinka vadovų, institucijos ir visuomenės lūkesčių. Labai džiugu, kad aukštosiose mokyklose didžioji dauguma darbuotojų siekia žinių. Keista buvo skaityti, kad nereikia mokytis, nes prisipažinus, kad mokaisi reiškia nežinai. Bet juk tai natūralu :) Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai (deja, neatsimenu kieno šis posakis). Ugdyti kompetenciją turėtų būti ne tik natūralus, bet ir palaikomas, gerbiamas, motyvuojamas. Aš pati esu smalsi ir nuolat skatinu kitus domėtis. Keisčiausias atsakymas būna iš darbuotojų išgirsti: mums niekas nesakė (nors tai buvo galima pasižiūrėti pačiam). Pradėjus prieš dešimtmetį mokyti dėstytojus informacinių kompetencijų, kai kurie sakė jog bibliotekininkai negali mokyti profesorių. Mano atsakymas vienareikšmiškas: mes nemokome jų dalykų, kuriuose jie yra profesoriai, mes padedame jiems perteikdami žinias greičiau ir paprasčiau būti tais profesoriais. mes mokome tik to, kur patys esame profesoriai, tai ką mes puikiai išmanome.