Suaugusiųsjų mokymosi principai visi yra tiesiogiai susiję su darbo aplinka sprendžiant problemas, konsultuojantis su kitais, perteikiant savo žinias kitiems ir pan. kadangi profesinė ir gyvenimo aplinka yra itin greita su didžiuliu uždučių kiekiu, dažniausiai suaugusieji turi mokytis tai, kas reikalinga darbinėje aplinkoje. Mokytis nuolat yra neišvengiama šiuolaikinėje visuomenėje, tik skiriasi suaugusiųjų motyvacija. Vieni yra labai aktyvūs ir patys nori išmokti, kitus įpareigoja ar jiems tenka išmokti, nes reikia ir būtina. Žinoma, vadovams yra geriau kai jų darbuotojai patys yra aktyvūs ir smalsūs mokytis, sužinoti, atrasti, pasidalinti žiniomis ir patirtimis. Deja, tokių darbuotojų yra mažuma. Kai kurių nusiteikimas profesinėje aplinkoje neatitinka vadovų, institucijos ir visuomenės lūkesčių. Labai džiugu, kad aukštosiose mokyklose didžioji dauguma darbuotojų siekia žinių. Keista buvo skaityti, kad nereikia mokytis, nes prisipažinus, kad mokaisi reiškia nežinai. Bet juk tai natūralu :) Kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai (deja, neatsimenu kieno šis posakis). Ugdyti kompetenciją turėtų būti ne tik natūralus, bet ir palaikomas, gerbiamas, motyvuojamas. Aš pati esu smalsi ir nuolat skatinu kitus domėtis. Keisčiausias atsakymas būna iš darbuotojų išgirsti: mums niekas nesakė (nors tai buvo galima pasižiūrėti pačiam). Pradėjus prieš dešimtmetį mokyti dėstytojus informacinių kompetencijų, kai kurie sakė jog bibliotekininkai negali mokyti profesorių. Mano atsakymas vienareikšmiškas: mes nemokome jų dalykų, kuriuose jie yra profesoriai, mes padedame jiems perteikdami žinias greičiau ir paprasčiau būti tais profesoriais. mes mokome tik to, kur patys esame profesoriai, tai ką mes puikiai išmanome.